Šventės atskubėjo netikėtai. Atostogas tik šiandien pajaučiau. O ir Kalėdos tikriausiai buvo vienos geriausių, ko visai nepasakyčiau apie Šv. Kūčių vakarą.
Pagal nuostabiausią idėją, atostogas turėjau pajausti jau penktadienį po ketvirtos pamokos. Deja. Teko iškart skubėti į darbą. Taip pat praėjo šeštadienis... Ir sekmadienis... Na, ir pirmadienis. Taip. Kam šventės, o kam darbai prieš akis. Bent jau namo grįžau kaip Kalėdų senis koks. Atgabenau ant Kūčių stalo du pyragus nuostabaus skonio ir pyragėlių su pievagrybiais.
Apie pirmadienį. Ryte pramerkiau akis. Jaučiu, kad oras nemalonus laukia. Buvau teisi. Pūga nežmoniška. Vien tik sniegas. Skubom susiruošiau, išbėgau iš namų į stotelę. Išmintą taką visiškai užpustė! O sniego kone iki kelių... Šaltis, vėjas ledinis... Kažkokiu būdu nusigavau į stotelę. O ten pasitikrinau kada važiuos autobusas. Ir ko jūs norit - sekmadienį greičiausią maršrutą pirmadieniui sudarinėjo kaip eiliniam pirmadieniui, o ne šventinei dienai... Laimė man šypsojosi. Spėjau, nevėlavau... Visokių dalykų nutiko darbe, daug smulkių nesėkmių, kurios grįžus namo tiesiog prasiveržė.
Apie pirmadienį. Ryte pramerkiau akis. Jaučiu, kad oras nemalonus laukia. Buvau teisi. Pūga nežmoniška. Vien tik sniegas. Skubom susiruošiau, išbėgau iš namų į stotelę. Išmintą taką visiškai užpustė! O sniego kone iki kelių... Šaltis, vėjas ledinis... Kažkokiu būdu nusigavau į stotelę. O ten pasitikrinau kada važiuos autobusas. Ir ko jūs norit - sekmadienį greičiausią maršrutą pirmadieniui sudarinėjo kaip eiliniam pirmadieniui, o ne šventinei dienai... Laimė man šypsojosi. Spėjau, nevėlavau... Visokių dalykų nutiko darbe, daug smulkių nesėkmių, kurios grįžus namo tiesiog prasiveržė.
Sėdom galiausiai ~19 valandą visa šeima prie stalo Kūčių. Mama pabandė mažą kalbą pasakyti, visi stengėmės vaidinti susikaupusius. Beveik pavyko. O tada ir prasidėjo. Mama prikepė žuvies. Daug žuvies... Šiaip aš ją mėgstu ir galiu valgyti, bet tik su sąlyga, jeigu nėra mažų ašakų, kurių aš kone paniškai bijau. Paėmiau pirmą žuvį, kažkokia apkepinta buvo. Nesigilinau. Tiesiog buvau žiauriai alkana, po keturių dienų nuolatinio ir tikrai varginančio darbo. Tiesiog norėjau pavalgyti. Mama prisakė, kad nei vienoj žuvyje nėra mažų ašakų, tik kelios didelės... Po dviejų skirtingų žuvų patiekalų mečiau viską į lėkštę ir kone išrėkiau - duokit pavalgyti! Ašaros, kurios besikaupė, kol bandžiau savo kantrybę su žuvimis, tiesiog gražiai išpuošė sušerpetojusį nuo vėjo veidą... Griebiau mišrainę tunų, po dviejų šaukštų apsiraminau. Grynai kaip koks mažas vaikas. Bet aš tiesiog buvau pervargusi, alkana, nes per keturias dienas aš labai labai mažai valgiau ir daug dirbau, buvau ant kojų. Paprasčiausiai norėjosi pavalgyti. Tai tiek ten iš tų Kūčių.
O va šiandienos rytas kur kas geresnis buvo. Šiemet pastebėjau populiaru kvepiančios žvakės. Tad dabar mėgaujuosi vanilės ir mangų svaigiais aromatais.
Dar prisimenu kaip anksčiau pykdavau, kad negaudavau tai, ko noriu, ko prašydavau ištisus mėnesius iki švenčių... Kaip siutas imdavo, kad draugai gaudavo kažką geresnio, naujesnio ar labiau blizgančio. O dabar taip nebuvo. Žinojau, kad negausiu nei naujausio telefono, ar ipado, ar objektyvo fotoaparatui, ar išorinio hdd, ar [insert your other wish here]... Žinojau. Ir susitaikiau su tuo. Todėl nesitikėjau nieko. Mama jau buvo susitarusi, kad padovanos tam tikrą sumą pinigų ir viskas. Tad jau kelinti metai iš eilės, kai pabudus Kalėdų rytą, gal dvi ar tris valandas tingiai prasivarčiau. Galiausiai paprašiau, kad atneštų dovanas į lovą. Atgabeno. Iš draugės dovanėlės fainos, kurias turėjau teisę išvynioti tik kalėdų rytą - ką aš ir padariau, bei dovana iš mamos. Ji man padovanojo kai ką labai nuostabaus. Šlepetes. Ir aš tokia laiminga jau seniai nebuvau dėl gautos kalėdinės dovanos. Jos tokios šiltos, mielos ir minkštos, kad negaliu apsakyti. Pagaliau man kojos nenušalo per visą dieną, nes prabuvau su nuostabiausiomis šliopkėmis. Tai buvo geriausia visų visų kalėdų dovana. Ir čia aš for real. Nebūčiau supykus, jei gaučiau naują telefoną (nors tokio man visai nereikia ir puikiausiai apsieinu su dabartiniu), bet šita dovana, tiesiog.. Nežinau kaip apsakyti... Labai apgalvota tikriausiai ir ne tokia, kad va, šast, į spintą nutrenkta rinkti dulkių bus. Tokių dulkes kaupiančių nesąmonių negaliu pakęst.
O va šiandienos rytas kur kas geresnis buvo. Šiemet pastebėjau populiaru kvepiančios žvakės. Tad dabar mėgaujuosi vanilės ir mangų svaigiais aromatais.
Dar prisimenu kaip anksčiau pykdavau, kad negaudavau tai, ko noriu, ko prašydavau ištisus mėnesius iki švenčių... Kaip siutas imdavo, kad draugai gaudavo kažką geresnio, naujesnio ar labiau blizgančio. O dabar taip nebuvo. Žinojau, kad negausiu nei naujausio telefono, ar ipado, ar objektyvo fotoaparatui, ar išorinio hdd, ar [insert your other wish here]... Žinojau. Ir susitaikiau su tuo. Todėl nesitikėjau nieko. Mama jau buvo susitarusi, kad padovanos tam tikrą sumą pinigų ir viskas. Tad jau kelinti metai iš eilės, kai pabudus Kalėdų rytą, gal dvi ar tris valandas tingiai prasivarčiau. Galiausiai paprašiau, kad atneštų dovanas į lovą. Atgabeno. Iš draugės dovanėlės fainos, kurias turėjau teisę išvynioti tik kalėdų rytą - ką aš ir padariau, bei dovana iš mamos. Ji man padovanojo kai ką labai nuostabaus. Šlepetes. Ir aš tokia laiminga jau seniai nebuvau dėl gautos kalėdinės dovanos. Jos tokios šiltos, mielos ir minkštos, kad negaliu apsakyti. Pagaliau man kojos nenušalo per visą dieną, nes prabuvau su nuostabiausiomis šliopkėmis. Tai buvo geriausia visų visų kalėdų dovana. Ir čia aš for real. Nebūčiau supykus, jei gaučiau naują telefoną (nors tokio man visai nereikia ir puikiausiai apsieinu su dabartiniu), bet šita dovana, tiesiog.. Nežinau kaip apsakyti... Labai apgalvota tikriausiai ir ne tokia, kad va, šast, į spintą nutrenkta rinkti dulkių bus. Tokių dulkes kaupiančių nesąmonių negaliu pakęst.
 |
| sesėms ir broliui pridovanojau saldumynų, kurie jiems labai patiko :) |
 |
| mano naujos meilės :) |
 |
| ačiū Ingai ir Mildai už aromatus nuostabius :) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą