Patinka man ta žiema, bet mieliau parašyčiau Odę Pavasariui, negu dar du mėnesius 7h ryto per pusnis aklinoj tamsoj brisčiau... Kol būnu namie ir guliu susisupusi į patalus - rojus. Bet paskui! Vajėj. Jaučiuosi, kaip traukulių apimtas nykštukas išmestas į ledinį vandenį. Čia prieš kelias dienas teko prisiminti laikus, kuomet dar gyvenome Justiniškėse. Buvo ten dar mediniai, lengvai vėjo perpučiami langai. Kamšyti reikdavo su laikraščiais, klijuoti su plačia statybinę lipnia juosta. Ot darbo būdavo. Tai va ir dabar taip pabandžiau. Tik iškilo pro[ble]ma - mes neturi laikraščių. Visiškai. Niekas jų pas mus neskaito. Anksčiau tėvas skaitydavo. Bet ir tai - savaitgaliais pramirkdavo visą dieną vonioje prisipirkęs kokius du blokus Vytauto mineralinio (stiprios pagirios tikriausiai būdavo...), krūvas apelsinų, laikraščių... Ai, blogi prisiminimai. Tiek to. Tai va - užkamšiau savo langus. Bent jau nebesigirdi vėjo nuolatinio cypimo. Tačiau vis vien labai šalta. pirštus jau vos jaučiu. Yay.
Bandau prisiversti pamėgti Kalėdas. Sunku žinot. Ta prasme pas mus šeimoje nėra nei kokių ypatingų tradicijų ar dar kažko. Susėdame prie Kūčių stalo, pavalgome kaip per eilinę vakarienę (tik televizorius būna išjungtas kokias 5min, nes po jų tiesiog neapsikenčia kažkas ir vėl įjungia)...Bet reikia kaip nors pamėgti. Nors išties, tai labai nejaukus metas. Ypač maždaug 16 valanda. Tuomet akyse vaizdai pradeda vaidentis. Papuošimai šventiniai primena klaikiausias pabaisas iš košmarų, pusės garsų nebesigirdi arba tiesiog užgula ausis, o žemė... sniegas neleis tau suprasti kur tu esi.
Gal jau judėsiu ir bandysiu pagerinti sau nuotaiką padarydama ką nors svarbaus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą