(offtopic - man nesvarbu ar čia skaito kas nors ar ne, tiesiog jeigu jau skaitai ir pastebi, kad tavęs tai nei kiek netraukia - junk lauk ir užsiimk kokia nors kita veikla, o ne čia skaityk. Točna?)
Net su savimi neturiu apie ką šnekėti. Su draugais irgi atrodo ne ką geriau. Kažkokia tuščia tapau, pilka, banalia ir neįdomia. Nesinori tada kažkam lįsti į akis.
Įvyko gan gerų ir malonių dalykų paskutiniu metu, bet kažkoks liūdesys slegia, nuolatinis pervargimas. Šiandien pramiegojau į mokyklą, o darbe vos ant kojų pastovėjau - atrodė, kad vietoj nugriūsiu. Na, gal dėl to kaltas mano valgymo rėžimas. Ketvirtadienį, tik vakare pastebėjau, kad visą dieną nieko nevalgiau. Tad paskui vakare suvalgiau vieną Kinder Delice ir iš YoYo Frozen Yoghurt porciją vidutinę. Mhm, tada penktadienis... Mažiausiai 10 puodelių kavos, viena bandelė su dešrele, vienas ekleris... Hmm, bandau prisiminti ar dar valgiau šiandien kažką... A, taip, mažiuką pyragėlį su, amm, tikriausiai daržovėmis, nelabai pagavau skonio. Bet nesijaučiu alkana, apart to, kad nuolat girdžiu staugiantį pilvą savo... Kažkaip pasijaučiu pakankamai soti, vos tik pasižiūriu į veidrodį. Pabėga alkanumas iškart.
Ketvirtadienį mačiau Menų Spaustuvėje pasirodymą "Ofelijos". Paliko tikrai įdomų įspūdį. Tos jų istorijos, emocijos. Dviejų personažų istorijos man sukėlė asmeninį nerimą. Bijojau ir bijau, kad mano ateitis nebūtų tokia kaip jų. Viena gerianti, nuolat rūkanti, nematanti prasmės, kita išsiskyrusi, gyvenanti prisiminimuose, cigarečių dūmuose, gurkšniuose alkoholio. Tačiau keisčiausia tai, kad paslapčia, kažkur giliai būtent tokios ale prarastos ateities trokštu. Tokios kasdienos ir vidinio nerimo, gailesčio, kančios.
Nusibodau sau. Vėl pami(r)šau. Kaip mylėti. Save pirmiausiai. Kas be ko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą