Tamsoje

Mama! Mamyte! Mamyčiuk! Labanaktis *muah*! Tai buvo seniai. Beliko tiesiog - mama. Artumas ir šiluma kaži kur prapuolė. Liko tik trumpi sakiniai. Atsakymai iš vieno ar dviejų žodžių. Apie apsikabinimus nė kalbos nereikia - jų tiesiog nebėra. Išnyko. Lyg jų nė nebūtų buvę. Aš bijau. Netekties bijau.

Nuo to laiko, kai savo užrašų knygutėj bepiešdama radau mamos ranka rašytus žodžius - kurie mane kas kartą priveda iki ašarų, nes aš žinau ir jaučiu, kad lūžio taškas artėja - mano mąstymas pamažėl kasdien tampa vis kitoks. Taip. Aš tikriausiai jau kitaip galvosiu apie viską ir po mėnesio. Juk viskas keičiasi. Supratau, kokios mintys sukasi pas tėvus, kurie mato, kad jų atžalos vis greičiau ir greičiau auga. Vis rečiau būna namie. Kol galiausiai - visai nebebūna. Skaudu, bet tuo pačiu ir geras, širdį kutenantis jausmas, kad savo misiją, taip sakant, jau atlikai. Ir dabar galvoju - negi ir man taip bus kažkada? Negi ir aš su baime gyvensiu dėl savo vaikų, kad jie mane paliks. Pamirš. NE. Aš savo mamos nepamiršiu. damn, vėl tos ašaros.




Su metais vėjai aplaužo šakas, bet pasėja naujų daigų. Jie, augdami stiebiasi link saulės - šilumos ir šviesos. Plečiasi, kerojasi. Atima paskutinius spindulius gyvybės iš senųjų medžių. O žemė iš senolių išsiurbia paskutinius syvus. 


Tokiom savo mintimis ir norėčiau baigti šiandien.