Ir rytojus bus toks pat

Kuomet žingsniai sparčiai seka
Juodas tas varno plunksnas.
Stebi, kaip atsiveria bedugnė
Tarp atodūsio ir graužaties,
O svajos tos senos, pamirštamos;
Sapnas bėga tau iš paskos,
Bet nespėja, nepaveja,
Nes košmarai praeities
Plaukus braukia nuo akių,
Su pagalve dusina ir liepia
Tylėti; mintys raitosi ant žemės
Prašo negautos (iki šiol) pagalbos
Trokšta vienumos, ramybės,
Be jų visų, tų neprašytų žmonių.

Galiausiai, o gal vis dar,
Jaučia baimę sakyti žodžius,
Daryti ar net galvoti kitaip
Negu liepiama buvo,
Dabar bijo paleisti,
Kokį neadekvatų juokelį
Ir pagauti šlykštų šypsnį,
Ar pajausti rankas aplink kaklą.
Iki šiol... Visados... Dabar.