Pyk nepykęs

Kaip medžiui pasakyti,
Kad švelnių pumpurų,
Po sniego baltojo tirpsmo,
Nesprogdintų ir laikytų sau.
Kaip ir paukščiui užaugint sparnus,
Bet prisakyt griežčiausiai,
Kad suglaudęs juos laikytų
Ir vaikščiotų tiktais žeme.
Taip ir vaiką pagimdyti,
Užauginti asmenybę iš žmogaus,
Tačiau paliept gyventi ir sėdėti,
Siekti ir daryti tai, ko tau pačiam
Savo laiku nebuvo lemta.

Žmonės kitokie arba ne.
Spaudžia šypsnį dangui,
Spiria artimui į sielą,
O pirštais, purvais apdrėbtais,
Pro gerklę traukia gyvasties balsus
Ir bando sau į skrandą susimesti.
Bando. Tie pabėga. Tie surinka.
Išsiskirsto.