Babūška v babūškie.

Pasiimi į rankas. Pavartai delnuose. Sujuda viduje detalės. Dvi išsprogusios akys žvelgia į tavo sielų gelmes. Nepaisai nei tvarkingo makiažo, nei gražiai suklostytų sijonų ir skarų. Griebi už galvos. Akys dar nesumirksėjo. Gal mirusios. Lūpos lengvai pravertos, godžiai ir tyliai geria orą. O gal ne? Gal nebekvėpuoja. Nutrauki galvą ir pajunti tą malonų medžio kvapą. Likusioje dalyje tupi maža susigūžusi moteriškė. Tos pačios negyvos akys, nebylios lūpos. Sielos nėra. Ir vėl čiumpi už galvos. Ir vėl naujas miręs žvilgsnis. Gal prieš tai jis buvo gyvas. Bet juk prieš tai buvusiai moteriai galvą nurovei. Lyg jūrų kiaulytę nuskandinai, nes galvojai, kad ji moka plaukti, vien todėl, jog ji J-Ū-R-Ų kiaulytė. Bet, kad kiaulytės skęsta, nors ir jūrų, tai nesusimąstei. Kvailė. Ramiai užmuši dar penketą moterų. Viskas. Pamatai mergaitę. Ji visiškai tuščia. Dekoracijomis smulkiausiomis ji dar negali pasigirti, bet jos nesunaikinsi, nes neturi dar ji nieko susikūrusi, išgyvenusi, jautusi.  O kiek daug negyvų veidų matei. Juos sunaikinai. O kam? Tam, kad liktum visiškai be nieko? Tau netiko tie sluoksniai istorijų, tos linijos išbrėžtų gyvenimų?
Matrioška. Babūška v babūškie.