Po žemėmis turėtum atgyt

Ji nekentė snaigių,

Ji joms pavydėjo

To laikinumo dovanoto.

Svajojo apie buvimą

Vėjo gūsiu, kuriam

Pabaiga pasibaigia dar net

Neprasidėjus.

Apie sapno negrįžtamumą

Žolėje išrašydavo dainas

Skirtas palaimai ir ramybei.

Tačiau neliesdavo to,

Kam jautė didžiausią trauką -

 Gėlėms, paukščiams, žmonėms.

Negalima, kartodavo mintyse,

Skaudinti prisilietimu ir žodžiu

Tų, ką tu vertybėmis laikai.

Naikinti nereikia, o ne!

Neplėšti, nerauti iš dirvos

Ir nestumti nuo liepto,

Nebent pašnabždės lietus tau.

Antro ketvirčio pradžią

 Tavo baigties taškas spėjo pasiekti.

Tad kodėl tu dar stovi galva virš žemių?