Pelenai tai tau ne maistas gi

Po sausros mes galime godžiai gerti lietaus lašus. Jauti - vanduo. Gal gerai? Mėgaujiesi oro gurkšniais virtuvėje. Įkvepi - oras kaip oras. Gal gerai? Žiūri - sninga. Gal...gerai? Bet juk dabar  rugpjūtis. Bet juk oras pripildytas propano ir butano dujų į kurias buvo užmiršta įmaišyti odoranto. O tu mėgsti uždegti smilkalus. Sienos lieka padengtos suodžiais, degėsiais, o orkaitėje - susvilusi ir rūkstanti višta su anglimi pavirtusiomis bulvėmis. Lietus išdegina tavo burną, stemplę, skrandį. Vidinis kraujavimas. Rūgštinis lietus. Pražioji burną. Gal snaigės atgaivins. Sukritusios ir prarytos jos sukietėja, virsta cementu. Tai vulkaniniai pelenai buvo. Nežinojai. Aš irgi nežinojau.

______________________________________________________________________________

Nemanau, kad parašydavau viską, kas būdavo mano galvoje, sukdavosi aplinkui ir neduodavo ramybės. Praeitų metų kovą gan nuoširdų įrašą paskelbiau. Jo tema iki šiol mane persekioja. Bet kažkaip prie besistengiančio šypsotis veido ta kita tematika netinka. Bet man taip pat netinka ir linksmai rašyti. Nekelsiu niekur nuorodos šio įrašo. Kas norės, tas pamatys. O gal vėliau pasidalinsiu. Net nežinau. Vėliau nuspręsiu. 

Galiu juoktis, jau ir žvilgsnį galiu pakeisti, kad neatrodytų liūdnas. Kaip sakoma - tobulėja gi žmogus. Tad neatsilieku ir bandau pasiekti tobulumą. Kuris, gal ir egzistuoja kažkur, bet ne šioje visuomenėje. Deja, bet tas džiaugsmas yra tokia lengva kaukė. Ją lengviau paaiškinti, iš kur ir kokios to priežastys. Juk bet ką galima pasakyti - kad saulė šiandien danguje vartaliojasi, kad išsimiegojai, kad kavą šiandien gėrei, kad į autobusą nepavėlavai. Skleisti aplinkui pozityvą ir pagalbą man yra žymiai lengviau ir geriau, negu skelbtis kaip blogai, suknistai ir mirštančiai blemba jaučiuosi. 

Ta džiaugsmo uždanga yra labai gerai. Niekas nesikabinėja, neklausinėja ar kažkas ne taip, nemato dar vieno rūškano veido lyg dangaus virš Lietuvos. Jeigu reikės, tai iki pat gyvenimo galo apsimesiu laiminga ir liūdesį bandysiu užrašyti. Bet tas liūdesys neišsitektų net per narciziškų veidrodžių galeriją. Kuomet lieku be visų kaukių, tai tikriausiai (aš jau net pati nemėgstu savęs be uždangos bent minimalios) esu labai pervargus, lūpų kampučiai negeba įveikti traukos jėgos ir yra nusvirę žemyn, akys apsiblausiusios, paraudusios. Ne. Fū. Kam tokios reikia jei net man pačiai net tokios nesinori. Niekam. O gal... Gal netyčia po ta kauke dar viena kaukė. Ne tokia liūdna, ne tokia pilna išėjimo minčių, ne tokio prislėgto liūdesiu veido. Neįsivaizduoju.
Bet tos pasitraukimo mintys niekad nebuvo manęs palikusios ir nuolat žengia gretimais. Nuolat.

_________________________________________________________________________________

Jeigu būčiau gražesnė, tai gal ir gyvenimas gražesnis būtų. Jeigu nebūčiau čia, tai gal man būtų gera pagaliau. Jeigu būčiau pasilikusi, tai gal nebėgtų ateities šešėliai į praeitį.Jeigu nebūčiau pagalvojus 'Jeigu...', tai gal ir 'Gal...' nebereikėtų.