Kažkokį erzelį mano viduje kelia apsiriję žmonės, besaikiai. Jų snukiais nutįsta įvairia-spalvės-kvapės-iksygrikinės materijos. Šlykštu, ne kitaip. Kad ir vienas primityviausių, žemiškiausių faktorių - valgymas. Rijimas. Kartais atrodo, kad dideli (negaliu sakyti 'stori žmonės', nes taip ale negražu) žmonės, tą savo taip aukštinamą ir hiperbolizuojamą (o, žiūrėkit, vėl besaikis išdidinimas) išpuoselėtą ir gražų vidų, tiesiog ėmė ir suvalgė. Taip. Kur tas jų vidus, juk taip rėkia - svarbu ne išorė, o vidus!. (ar tikrai?).
Gal tokie išsiplėtę individai neranda ryšio su ramuma, harmonija. Gal. Kas čia žino. O gal jie labai geros širdies. Gal. Žinote, kodėl visur gal? Paprasčiausiai negalima imti, sutraukti ir suklijuoti daugybės individų (realiai mes visi vienodi, tik vieni kitiems meluojame ir bandome išlaužti, kad esame visi skirtingi - kritinę akimirką, kai galvoje spengia tyla, o žvelgi pro raudono kraujo šydą, nugali pirmapradiškumas, žvėriškumas, išsigelbėjimo instinktai - mes vienodi, bet leiskite ir toliau sapalioti ir svajoti, kad mes esame skirtingi, kad galime kažko labai išskirtinio pasiekti, nors realiai nelabai būtų gerai, jeigu būtų atrasti vaistai sunkiausioms ligoms išgydyti, sumažinti mirtingumą - kas liktų iš mūsų Žemės, kuriai jaučiu žymiai didesnę meilę, nepaisant to kiek net nepastebėdama Jai pati kenkiu, negu tiems dvikojiams vaikščiojantiems tuo pačiu grindiniu kaip ir aš, dėl sumažėjusio mirtingumo planetos resursai pasibaigtų, kiltų karai, būtų panaudojami įvairiausi masinio naikinimo ginklai, visi kovotų ir taip sunaikintų aplinkui juos supančią gyvybę) į vieną vienetą, kurio sudarymo sąlyga - išoriniai bruožai. Ne. O gal.
Melas. Jausmai. Žinot, ir kitos banalybės
Po gimtuoju stogu ir tuo nebejauku. Nebe namai. O buvo. Pora šiltų žvilgsnių, kurie, deja, po plius minus 12 metų nustojo žvelgti ta pačia kryptimi. Netvarka. Buitinė - tvarka. Egzistencinė - tuštybės netvarka. Ji neaprėmiama. Žinau tik dalį recepto, o gal ir visą, gal jau spėjau sužinoti visas sudėtines dalis ir padažus (pažadus). Be ilgesio šiūpsnio nė iš vietos, dar pabarstykit sudužusias svajas ir nerealizuotas idėjas. Iš šaldymo kameros ištraukite nespėjusius suledėti prisiminimus. Juos pašildykite keletu sūrių lašų iš akių. Puikiausias prieskonis - nostalgija, bet jeigu to jums pasirodytų nepakankamai, tai smulkiais gabaliukais supjaustykite ir į bendrą katilą suberkite bemiegių ir vienišų naktų valandas. Dar geriau - tiesiog bemiegių, su kvėpuojančiu padaru šalimais. Bet vis vien vienatve atsiduos. Be jos nė iš vietos. Galima būtų tęsti, su vaizdiniais, užklumpančiais baisiausiomis akimirkomis, saldžiausią sudaužytą širdį suberti - mm, tikras delikatesas. Skanaus. Po kiek laiko viskas suvalgoma, žvelgi į šiltas ir meilės kupinas akis. Motiniškas švelnumas (jo nedaug, bet juk galima įsivaizduoti - literatūriškai - skambu, gražu, nuvalkiota), rūpestis kitomis gyvybėmis (tikriausiai tas rūpestis sietinas su instinktais ir kraujo ryšiais o ką pastarieji duoda, kur emocijos, kur jausmai arba prisirišimas, tai tikrai ne kraujo nuopelnas). Ah, ilgesys užpuola netikėtai. Prisėlina kaip koks gripas ir kerta be gailesčio. Guli, rods karščiuoji, vaizdai liejasi, o gal tai tik ašarų sukurti vaizdiniai. Gal. Prisimeni tėvo akis, ilgesingą žvilgsnį. Dabar suprantu, jis bandė po juoko ir šypsenos kauke slėpti kažkokio nežinomo liūdesio iškankintą veidą. Kokio.. Nesužinosiu. Nenoriu žinoti. Fū, gailėjimasis savęs. Šlykšti ir patraukli priklausomybė - negi nemalonu yra susisukus gailėtis savęs. Gailiesi apgailėtinai ir tiek. Ir gerai.
Žinot, fizinis skausmas geriau negu emocinis. Tikrai taip, kitaip negalėčiau. Likau viena fronte. Visi šilti žvilgsniai nusisuko. Žvelgiu tuščiai į prieš akis statomą tragikomediją. Su 'romantikos' efektais persunktu fonu - garsais, vaizdiniais - viskas atrodo, čiki piki. Bet kur tau. Vyriausioji dukrytė kažkokia kitokia, jai čia niekas neįtinka. Ji tokia ir anokia, jos nuomonė nulio verta. Bet tai ką čia bekalbėti. Iš kur ta meilė. Kokia dar meilė tokiam amžiuj?! Kas tai yra? Saldūs žodžiai, trumposios žinutės su labai daug ką reiškiančiais 'pasiilgau tavęs :*'? Ne. Pati nežinau ar kada kam ką nors tokio jaučiau. Žinai, tiesiog simpatija. Ir tiek. Nors ką gali žinoti. Ir vis tikiesi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą