Žinai, tuštuma dažnai atslenka, pabeldžia į langą. O kas man belieka daryti, juk komunikuoti tai reikia. Tuščiai bendrauju. Tuščiai gyvenu. Nejaugi nugyvensiu - tyliai, nykiai, ne praeities nesukūrus ateities dėka dabarties. Ne.
Tuksi. Tyliai.
Ba...
Girdi?
Ką?
Tylą.
Ne.
Tik tik tik...
Taip! Tylą...
Pakvietei?
Pati atėjo.
Bet...
Prisijaukinau, nekviečiau.
Kada?..(spėjai)..?
Išėjai, talžė pakelėj medžius,
Audra, be gailesčio.
Pasakiau - UŽTEKS!
tek tek... užteko.
Rasa padengė veido pakalnes,
Kaip jūroj jaučiausi, sūru.
Į marias paleidau žuvų pilnus šlapius tinklus..
Traukt.. ištraukiau - tuščias tinklas, sausas.
Ir nieko neliko aplinkui.
Nieko nė ten, nė šen, nė galvoj.
Tada, naktis po nakties,
Rytai visi, tiršto rūko kompanijoje.
Vieniši.
Tada?
Taip.
Tyliai tylos klausiausi.
Klausausi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą