Pirmadienis. Diena, kai švytėjau optimizmu, veido nepaliko šypsena. Buvo nuostabi diena. Tai neišpasakytai laimei tikriausiai net nebuvo kokio nors pagrindo. O ėjau mokyklos koridoriumi ir dainavau, ir mano širdis dainavo. Visas gyvenimas atrodė nuostabus.
Antradienis. Diena, kai troškau mirties patalo. Kuo aukščiau kilsi, tuo skaudžiau krisi. Argi ne taip sako liaudis? Tai va. Kritau. Tiksliau - pakirto liga mane. Kritau pakirsta ir atkritau. Dar bandžiau gyventi vakarykštės dienos laimės trupiniais. Grįžtant vos autobuse ant kojų nusilaikiau - galvojau, kad tuoj nukrisiu jei staigiau užstabdys. Galiausiai sutikau vieną draugą autobuse (jis tikriausiai net neskaito - aplamai, kas skaito? Šiaip įdomu) ir iš jo sužinojau, kad tiesiog atrodau lyg būtų bloga diena. Grįžau namo ir daugiau nieko neprisimenu. Gal miegot nuėjau.
Trečiadienis. Kažkokia labai miglota diena. Tikriausiai visą ją pramiegojau. Taip.
Ketvirtadienis. Pragrojau kone visą dieną pianinu. Vakare nukėblinau iki daktarės. Ir net nenustebau kai ji man išrašė (eilinį kartą, jau gal 5-6 kartą šiemet) antibiotikų. Smagu galvoju. Mama man jau uždraudė stipresnius vaistus gerti negu kokį coldrex`ą ar gripex`ą. Kalbant apie mano mamą, tai jai atėjo geniali mintis. Po vieno iš eilinių mano pasipiktinimų Lietuvos žiniasklaidos siauru situacijos matymu, mamukas rimtai pasiūlė man bandyti prasimušti į žurnalistiką. Mat suprantate, aš visada siekiu tiesos. Retas atvejis, kad galėčiau meluoti. Nebent žinočiau, kad pasakyta tiesa įskaudintų man brangų žmogų. Tik tokiais atvejais stengiuosi pasakyti tik dalį tiesos. Anot mamos, kelčiau į paviršių įvairias spragas, kompromituočiau visuomenę ir jos sustabarėjusias pažiūras, diskredituočiau savanaudžius sėdinčius valdžioje. Gal ir neblogai būtų. Tačiau žurnalistika mano norų įsivaizduojame sąraše užima vieną iš paskutinių vietų. Bet galėčiau jei reikėtų. Po šiai dienai kone visi mamos patarimai buvo naudingi. Tad kas čia žino, bet ši idėja mane truputį užkabino.
Penktadienis. Diena, kai vėl pasijaučiau blogiau. Apetitas visiškai pradingo. Jaučiau kaip po truputį palūžta mano vidinė stiprybė. Ir iškilo klausimas - ar man jau nuo buvimo namie taip bloga ar pati liga tik giliau įsisėda į mane. Palūžau.
Šeštadienis. Diena, kai depresija įšliuožė į mano lovą. Plaučius skauda. Pasakiau mamai. Ji pažiūrėjo. Sako - gal bronchitas. Bet kam čia rūpi. Man jau nebe. Aš tik noriu išeit. Pasižmonėt į miestą. Deja. Kol kas vis dar šeštadienis.
Reikia pavadinimą sugalvoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą