Artėja

Grėsmingai, dideliais, kilometriniais žingsniais artėja nauja savaitė - nauji iššūkiai, nauji darbai ir nuotykiai, nauji potyriai. Stengiuosi kaip tik įmanydama padaryti taip, kad būtų man bent kiek lengviau, geriau ir ramiau ant širdies taip sakant.
Sunkiai man sekasi ką nors išmokti atmintinai, o ką jau kalbėti apie visą pasaulio gamtinį žemėlapį. Šis dalykas mane labiausiai varo iš proto. Nebežinau jau nė kur dėtis. Gausiu neigiamą tikriausiai. Bet ką jau padarysi. Tiesiog yra taip: išmokstu vieno žemyno gamtinius objektus ir pradedu mokytis kito žemyno objektus. Tada bandau pasitikrinti kiek išmokau. Reziumė - besimokydama kitą žemyną, pirmąjį tiesiog užmirštu ir nebe prisimenu. Blogai, labai blogai. Ah, rusų, mano mylimiausioji pamoka. Fū. Negaliu. Sužinojau, kad reikia parašyti ilgiausią rašinį apie ekologiją ar dar kažką ten. Net nepradėjau ir nesiruošiu. Pati - nieko neparašyčiau. Na, gal kokį sakinį, kurio kiekviename žodyje būtų galybė klaidų. Todėl už  mane viską padaro mama - aš parašau lietuviškai tekstą, jai skaitau, o ji man sako rusiškai ir aš tiesiog užrašau. Vat taip ir miega mano žinių lopšys. Linksma, ane?
Dar labai dėkinga vienai draugei esu. Dėka jos, sutaupiau kelias valandas. Nusirašiau. Taip. Blogai padariau, suprantu. Bet aš tiesiog nespėju. Miego tai norisi, akis skauda. Liko rytojui tik lietuvių parašyti pastraipą ar tai mini rašinį apie tai, kad yra savigarba ir orumas, bei, kas mano manymu yra laisvas žmogus. Šiuo klausimu aš tikrai turiu minčių, tai manau, kad parašysiu dar pakankamai. Ir tuomet, po lietuvių namų darbų manęs laukia geografija. Brangiausioji geografija.

Komunizmas! Jis dar gyvas! Jame būnu 5 dienas per savaitę! Taip, aš apie savo gimnaziją. Pačią nuostabiausią ir nepakartojamą. KAIP NORIU IŠ TO IX'ojo FORTO GREIČIAU DINGTI IR NEBESUGRĮŽTI!!! Tpfu. Nekenčiu kiekvienos dienos ten praleistos. Ten tamsu, mirtį primenanti tyla, pilkos-juodos uniformos, rūstūs, pikti ir liūdni veidai, akys be gyvybės, šypseną su žiburiu vos rasi. Depresūxa! Rytojui tikriausiai reiks įsimesti pilkąjį-šlykštųjį švarką į kuprinę. Šiaip visus šiuos metus nešiojau juodą. Bet, per paskutinę klasės valandėlę, teko sėdėti aktų salėje ir klausytis pamokslo, apie netinkamą aprangą. Na ką žinau. Apsidairiau ir mačiau tvarkingai, pilkai-juodai apsirengusius žmogeliukus. Kuom blogai? Kas neįtinka? Ką? Tie pilki švarkai atrodo baisiai, nepatogūs. O juodi - solidūs, rimti ir žymiai geriau atrodo + patogūs. Bet tikrai nenoriu, kad mane koridoriuj koks mokytojas pasigautų ir pradėtų skaityti visų akyse moralą apie netinkamą aprangą. Nu xujnia vienu žodžiu. DINGTI. Kur nors. Kitur. IŠ TEN. Labai. Noriu. ŠVIESOS!!!

Oj, dar šiandien paminėjom brolio jubiliejų. Jau net 10 metų mūsų vieninteliam šeimos vyrui. Linksma. Nelabai būtų ką iš to pasakot, tiesiog, eilinį kartą pamačiau, kad mes visiškai nesijaučiam vieni kitiem artimi. Šypsenos dirbtinės, rodomas dėmesys - taipogi dirbtinis. O kas tikra? Tikriausiai tik barniai. Deja. Taip yra.

Kaip čia taip? Nesinori ir vėl baigti liūdna gaidele. O linksmesnio būtų tai, jog man tikrai džiugu yra, kad žmonės, mano draugai skaito šį blogą ir man pasako komplimentus. Fainas jausmas, kai pasako, kad kažką įkvėpiau ir šiaip. Gal tiek.

Tai ką. Gan ilgas post'as, bet aš tiesiog turėjau išsilieti. Geros geros geros savaitėlės visiems!