Šaltukas..ehhhhhh.... dulkių spindesys

Va, gan gerai išnaudojau tingų šeštadienį. 

Ryte siurprizas - močiutė atvažiavo pas mus į svečius. Su krūva bandelių, saldainiukų, fitči miči ir taip toliau (11h buvo jau atlėkusi, o prasivarčiau lovoj iki 14h...). Išsiritus iš lovos - tai taip sunku padaryti - nuėjau pasisveikinti.. Kažką ten pašnekėjom, parodžiau močiukui savo piešinius, tarp kurių buvo įsimaišę ir prieš tris metus rašyti mano eilėraščiai. Močiutei jie paliko gerą įspūdį, bet prisiminus ką ten rašiau, tai truputį gėda pasidarė. Na kas jau yra tas. Tada, buvo pareikšta, kad po pusvalandžio visi vyksime į sodą, o po jo į mišką pavaikštinėt, žibučių paieškot ir galiausiai trumpam pas močiutę užlėkt į svečius.

Nuvažiavome į sodą. Pradėjo snigti. Argh, baisu. Nepaisant to, buvo paskinti 'kačiukai', 'snieguolės' - mažos puokštelės. Ilgai neužsibuvom. Sekantis sustojimas - miškas. Atsiplėšiau ten nuo visų ir taip ramu buvo.. Šiek tiek pafotografavau, bet žibučių nelabai radau, vos kelias, bet ir tai, nelabai išsiskleidusias...

Kitas sustojimas - močiutės namai. Su seneliu pašnekėjom apie sovietmetį, na, tiksliau jis pasakojo atsiminimus, kiek daug buvo galima nuveikt su pora rublių. Paskui apie bankus papliotkinom. Tada mane nusigriebė močiutė (plius ji visą dieną kartojo, kad aš labai sublogau.. na gal šiek tiek) ir leido pasirinkti iš jos skarų kurias 'pasiskolint' norėčiau. Tai pasirinkau keletą. Gražios. Na aš gi tokia biedna, kad pati negaliu nusipirkti iš kokių prestižinių mados namų naujausios kolekcijos mažos išmargintos raštais skarelės. Tada paklausiau ar galėčiau tarp senų papuošalų pasiknisti. Visai kaip vaikystėj. Valandų valandas prasėdėdavau ant žemės apsipylusi karoliais ryškių spalvų, visas rankas nusipuošus milžiniškom apyrankėmis. Nuo masyvių žiedų pirštai įsiskaudėdavo, o blizgančias sages vargais negalais, bet įsikabindavau į marškinėlių medžiagą. Atnešė tris iš Kaukazijos pirktas dėžutes. Atidarius pirmą tokia nostalgija užplūdo. Atrodo, kad vėl aš maža mergaitė, negalvojanti apie rytojų, o ką jau kalbėt apie tai, kas bus po metų. Kai grįžus namo mama nuvalydavo visą išmurzintą veidą. Karo žaidimai, šėlsmai smėliadėžėj... ahh, laikai buvo. Ne taip, kaip dabar, pirmokėliai su aifounais laksto. Eh, net neverta apie tai šnekėt. Kas nėra to patyręs, tai nesupras ir tiek. Bet ką aš čia. O karolių galybė neapsakyta. Peržvelgus visas dėžutes ir dar išnaršius du stalčius visokių smulkmenų radau dvi seges. Man jos tokios gražios, kad ne tas žodis. Ir man leido jas pasiimti! Yeah!

Skarų fragmentai

Vintage ale