Va šiąnakt galvojau apie mini filmo sukūrimą. Tiesiog kiekviena scena bėgo pro akis. Atrodė, kad jau viskas nufilmuota ir žiūriu tiesiog filmą. Jau užbaigtą. Pirma sukilo maištas manyje - nenoriu eiti pagal taisykles. Paskui pokalbis su direktore. Mačiau kiekvieną akimirką - kaip nufilmuota, kokie žodžiai sakomi, kaip krenta šešėliai filmavimo vietoje ir panašiai. Kiekvieną mažiausią detalę mačiau gyvai. Pokalbis su direktore. Kokia intonacija, kamera 45 laipsnių kampu atsukta į langą pastatoma, kadre - lūpos, 2/3 jų. Lemiamas sakinys "Tai išmeskit mane, prašau". Tada žvilgsnis. 1 sekundė. Lūpos, pamažu vienas kampas lūpos pakyla į viršų - pergalė. 2 sekundės. Ekranas tampa juodas. Ir taip toliau! Ir tai kelias valandas gulint lovoj bėga vaizdas. Jau gal metus svajoju būti režisierė arba kažkas panašaus. Neišmanau specifikų, bet jaučiu tai specialybei neapsakomą trauką. Dar niekuo nenorėjau būti taip stipriai. Viską atiduočiau. Save.
Pavyko užmigti tik 8h ryto, kai visi namiškiai išsinešdino - į darbą, mokyklą. O tada sapnas. Vakar irgi sapnavau. Mm.. Gal pirma apie vakarykštį sapną...
Vakar. Nepavyko nusigauti į namus. Likome pas močiutę. Visi valgė įvairius saldumynus. Bet trumpai. Greitai išjungė šviesas. Aš, sumaniau apeit pirmą kartą matytą vietą. Atidarau vienas duris - nieko. Paeinu koridoriumi - dar vienos duris po dešinei. Atidarau. Blausi, vos šviečianti lempa apšviečia žalsvais tapetais išklijuotą kambarį. Bet ten nieko nėra. Durų stakta žemai, tenka pasilenkti. Aš jau kambaryje. Tik girdžiu koridoriuje kažkoks subruzdimas. Iškišu kiek įmanoma mažiau galvos ir kiek aprėpia žvilgsnis, apsidairau. Gale siauro koridoriaus stovi trys žmonės. Nepaisant to, kad šalia jų nebuvo šviesos šaltinio, sugebėjau įžiūrėti, kad tie žmonės buvo tamsaus gymio. Iš balsų supratau, kad vyrai. Greitai įtraukiau galvą į kambarį, atsišliejau į sieną ir galvojau - ką daryt. Nerimas. Pabandžiau uždaryti duris. Jau beveik. Girgžt. Durys. Velniava. Kodėl... Išgirdau artėjančius žingsnius. Durys atsilapojo. Mane ištempė į koridorių. Pradėjo kamantinėti - ką išgirdau, ką žinau, kiek laiko klausiausi. Pakėliau akis ir patylom pasakiau ,,Nieko negirdėjau, nieko nemačiau, nieko nežinau...". Vienas iš vyrų, su juoda skrybėle, tokia kaip iš senų filmų agentai būna, pagriebė man už rankos ir pakėlė nuo žemės. Sako ,,Eik iš čia, tau čia nereikėtų būti". Tada kitas pažiūrėjo į jį su nerimu ir užkimusiu, tikriausiai prarūkytu balsu, nes nuo jo pačio atsidavė pigiomis, kontrabandinėmis cigaretėmis, tarė ,,Bet ji mus matė! Ar tu.. tu proto netekai?!". Išgirdau močiutės balsą, piktą. Tokio dar niekad nebuvau girdėjus. Prislopintą, pilną pagiežos ir .. Ir baimės ,,Palikit ją ramybėj. Jūsų kambarys tuščias, kaip visada. Aptariat reikalus ir dingstat!". Nuo kambario švieselės sugebėjau įžiūrėti ir įsidėmėti vieną veidą. Močiutė palydėjo mane į svetainę savo. Vis dar jaučiau įsmeigtus jų žvilgsnius. ,,Tu nieko nematei šiąnakt. Aišku?". Tik palinksėjau galva ir viskas aptemo.
Kažkur važiavau. Troleibusu. Tuo nauju, žemagrindžiu. Įlipau pro galines duris ir likau stovėti prie jų. Nejučiom apžvelgiau visus keleivius. Tik sustingau. Mano žvilgsnis susitiko su blizgančiomis juodom akimis. Tas pats veidas. Tamsaus gymio oda. Rankose gniaužė permatomą politileninį maišelį. Greit pažvelgiau pro langą. Dar dvi stotelės. Moteriškas balsas pasakė vieno sustojimo pavadinimą. Dar truputį. ,,Nė nebandyk išlipti". Kita stotelė. Jau beveik buvau išlipus iš troleibuso, kai mane sugriebė ir įtraukė į vidų. Prie kaklo pajutau kažką aštraus. Švirkštas. Vsio. Pradėjom važiuoti, tik vairuotojas neuždarė durų. Taip ir važiavome. Širdis nusirito į kulnus. Keliai linko. Oro trūko. Važiuojam pakalne. Mano baisiajam pakeleiviui teko įsikibti už turėklo, kad nenukristų. Tą akimirką jis atitraukė ranką su švirkštu nuo mano kaklo ir paleido kitą ranką nuo mano, jau bebaigiančio nutirpti riešo. Pačiupau nuo kėdės įtartiną maišelį ir šokau pro duris. Susižeidžiau koją, bet tuo metu nieko nebejaučiau. Tik atsisukau į tolstantį troleibusą ir pasileidau bėgti. Bėgau. Reikėjo pagalbos. Namai toli, draugai - neturiu tokių. Netoliese buvo viena įstaiga, kur dirba pažįstamas. Ten pagalbos. Pasileidau bėgti ten.
Uždususi jau buvau prie įėjimo. Pagaliau. Paspaudžiau skambutį. Nieks neatidarė. Nulenkiau rankeną ir durys prasivėrė. Atrakintos. Keista. Praėjau begalybę kambarių. O. Štai ir jis. Sverdėja į šonus. ,,O, labas! Kaip tu čia pat.."... ,,Nėra laiko! Skambink policijai arba dar kam nors! Ten buvo jie, čigonai tie kur vakar..." ,,Ėėh, ramiau! Kur tau, aš, toks skambinsiu kam nors?! Juokauji? Mes čia svečių laukiam, o tu.. Ai, eik, prisėsk, palauk truputį". Nuėjau į tolimiausią kabinetą, prisėdau. O ne! Maišelį tai ir palikau ten jam.. Nubėgau ir žiūriu - ant stalo jau atidarytas maišelis, balti milteliai tvarkingai dozėmis suskirstyti. O jis. O jis ateina, dar labiau svirduliuodamas! Akys apsiblaususios, neaiškios kažkokios. ,,Še, gal nori pabandyti ir.." tik jis užsikirto. Žiūrėjo į kažką už manęs. Apsisuku o ten du vyrai. Tokie žavūs. Su smokingais. Batai - nublizginti, juodi, smailianosiai. Jiems už parankių laikėsi dvi panelės, iš veidų ir figūros labiau primenančios barbes. ,,Tai ką - be mūsų linksmintis pradėjot?". Vaizdas aptemo.
Viskas dingo. Atsimerkiu, pašoku. Užmigus buvau. Nieko nebe suprantu. Padangų cypimas. Nejučiom išbėgu iš tos patalpos ir atsiduriu vėl prie to pačio stalo. Maišelio nebebuvo. Ant grindų ir sienų buvo pilna raudonų, dar blizgančių dėmių. Kambario kampe buvo sumesti į krūvą visi kūnai - pažįstamo, jo draugės ir jų keturių draugų.
Tiek prisimenu iš vakarykščio sapno. Gal vėliau apie šiandieninį parašysiu..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą