[lot. sator - plantatorius]. Galvokitės kaip norite.
Apie tai, ką dabar rašysiu (neįsivaizduoju kiek parašysiu - pastraipą ar tris) norėjau parašyti jau maždaug nuo rugsėjo pradžios. Apie tai, galvodavau dažniausiai darbo dienomis ~7.40. Bet vis neprisiruošiau parašyti, nes užmiršdavau. Tiesiog. Taigi.
Įsijaučiame.
Įsijaučiame.
Darbo diena. Tarkime trečiadienis. Pravažiavome jau "Europą". Sustojome prie sankryžos. Posūkis į kairę ir duobėtu keliu iki "Kalvarijų turgus". Prasigrūdu pro įvairias bobutes įsikibusias į savo gėlėtus krepšius. O ko tik juose nėra - svogūnų laiškai, praplyšę batai, kalinių rankovė bekyšanti, senų geltonų knygų puslapiai išplyšę. Didžiausius pykčius tenka iškęsti mano kuprinei (man ji nelabai dideles simpatijas kelia, bet nelabai turiu iš ko rinktis), su kuria, lyg su kokiu buomu turiu pasidaryti kelią link išėjimo. Tpfū. Oras, pagaliau! Bet veidą perkreipia keisčiausia mina kone iškart. Kvapų gausybė susimaišiusi tvyro. Šlykštu. Žiū tik, stotelėje apskuręs benamis šnarpia lašus ir jau tuščio "Cento" ("Ledo" ar dar bala žino kokio pavadinimo - vis vien vienas ir tas pats š.) alaus bambalio. Fū.
Iš Kalvarijų gatvės pasuku į Turgaus gatvę. O ten tikrieji vaizdai ir prasideda. Pamatai kokį diedą su išpampusia raudona nosimi, labiau primenančią tiesiog pomidorą, negyvomis, keistos spalvos akimis įsikibusį į spirito bonkę (už kurios atrodo, jei nesilaikytų, tai vietoje ir nukristų). Tik sulaikai orą ir stengiesi kuo didesniu atstumu praeiti. O jeigu... jeigu nespėji įkvėpti 'gaivaus' oro sklindančio iš turgaus tarškalynės - tu pražuvęs. Rimtai. Nuo jų smarvės uždusti galima. Artėju prie kažkokio kazino, kuris lyg ir visą parą dirba. Prie ten esančių dviejų laiptų ištaškyti stiklo gabalai ir didžiulė raudona, matomai tiršto skysčio bala. Kraujas. Linksmas vaizdelis. Dažniausiai ramiai praeinu pro kirpyklą, ar tai grožio saloną, kažkokias šalimais "Nuomojamas patalpas". O tada vėl nemalonu. Kelio ženklo stulpą ramsto dėdulė su pamušta akimi, atsilapojusiu batu ir kaip gi be alaus rankoje. Kitaip ir neįmanoma. Gretimais stoviniuoja ratelyje visai nepatrauklios išvaizdos, pragertais veidais ir cigaretėmis rankose maždaug 40ies metų kokie 6-7 vyriškiai. Žvilgsnį kuo toliau į kitą pusę nusuku, padidinu greitį.
Po tokių potyrių dar kelios minutės kelio ir, dažniausiai be jokių kitų nuotykių, atsiduriu mažiausiai septynioms valandoms toje pačioje mokymo įstaigoje.
Tad realiai mano kiekvienas rytas būna tokių, džiaugsmingų ir gyvenimo rutiną nuspalvinančių, patirčių perpildytas. Ir, kaip sakoma, reikia visame kame surasti bent vieną teigiamą pusę. Sugebėjau ir tai padaryti. Kasryt matydama tokius vaizdus tik dar labiau noriu gauti gerą išsilavinimą, mesti taurelę ir kilti, o ne svirduliuoti kelyje į mirtį (kodėl nesakau "Gyvenimo kelyje", nes einu link mirties ir tiek). Galbūt tiek. Jeigu dar atlėks idėjų... ai, niekas man neatlėks. Nuobodi aš. Eilinė šiam pasaulyje. Tarp visų.
P.S. su tuo dažnu buvimu netoli "Kalvarijų turgaus" supratau, kad jokie mados gigantai neprilygs keisčiausiems kalvarijų gyventojams. Ir hipsterinį dėdulę mačiau (kelnės užraitotos, stiliovi kaliošai, marškinukai languoti ir kažkokios raidės ištatuiruotos ant krumplių). Dar mąsčiau, kad ten vaikštantys tokie žmonės pasiklydę laike. Net ir iš akių galima taip pasakyti. Tiesiog ten man labai keista. Nemalonu. Bet labiausiai šlykštu.
Iš Kalvarijų gatvės pasuku į Turgaus gatvę. O ten tikrieji vaizdai ir prasideda. Pamatai kokį diedą su išpampusia raudona nosimi, labiau primenančią tiesiog pomidorą, negyvomis, keistos spalvos akimis įsikibusį į spirito bonkę (už kurios atrodo, jei nesilaikytų, tai vietoje ir nukristų). Tik sulaikai orą ir stengiesi kuo didesniu atstumu praeiti. O jeigu... jeigu nespėji įkvėpti 'gaivaus' oro sklindančio iš turgaus tarškalynės - tu pražuvęs. Rimtai. Nuo jų smarvės uždusti galima. Artėju prie kažkokio kazino, kuris lyg ir visą parą dirba. Prie ten esančių dviejų laiptų ištaškyti stiklo gabalai ir didžiulė raudona, matomai tiršto skysčio bala. Kraujas. Linksmas vaizdelis. Dažniausiai ramiai praeinu pro kirpyklą, ar tai grožio saloną, kažkokias šalimais "Nuomojamas patalpas". O tada vėl nemalonu. Kelio ženklo stulpą ramsto dėdulė su pamušta akimi, atsilapojusiu batu ir kaip gi be alaus rankoje. Kitaip ir neįmanoma. Gretimais stoviniuoja ratelyje visai nepatrauklios išvaizdos, pragertais veidais ir cigaretėmis rankose maždaug 40ies metų kokie 6-7 vyriškiai. Žvilgsnį kuo toliau į kitą pusę nusuku, padidinu greitį.
Po tokių potyrių dar kelios minutės kelio ir, dažniausiai be jokių kitų nuotykių, atsiduriu mažiausiai septynioms valandoms toje pačioje mokymo įstaigoje.
Tad realiai mano kiekvienas rytas būna tokių, džiaugsmingų ir gyvenimo rutiną nuspalvinančių, patirčių perpildytas. Ir, kaip sakoma, reikia visame kame surasti bent vieną teigiamą pusę. Sugebėjau ir tai padaryti. Kasryt matydama tokius vaizdus tik dar labiau noriu gauti gerą išsilavinimą, mesti taurelę ir kilti, o ne svirduliuoti kelyje į mirtį (kodėl nesakau "Gyvenimo kelyje", nes einu link mirties ir tiek). Galbūt tiek. Jeigu dar atlėks idėjų... ai, niekas man neatlėks. Nuobodi aš. Eilinė šiam pasaulyje. Tarp visų.
P.S. su tuo dažnu buvimu netoli "Kalvarijų turgaus" supratau, kad jokie mados gigantai neprilygs keisčiausiems kalvarijų gyventojams. Ir hipsterinį dėdulę mačiau (kelnės užraitotos, stiliovi kaliošai, marškinukai languoti ir kažkokios raidės ištatuiruotos ant krumplių). Dar mąsčiau, kad ten vaikštantys tokie žmonės pasiklydę laike. Net ir iš akių galima taip pasakyti. Tiesiog ten man labai keista. Nemalonu. Bet labiausiai šlykštu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą