IŠMOKYK GYVENTI.
O aš prašau -
IŠMOKYK, KAIP NUMIRTI.
Gyvenimo kelią mes turime patys susirasti, o jeigu reikia - atrasti. GYVENIMAS - poelgių ir pasekmių kratinys, pilnas baimių ir uždarytų durų. O jeigu pastarąsias ir praveriame, retai kada drįstame žengti per slenkstį į neapčiuopiamą tamsumą. Baimė. Visi, na gerai, dauguma, klausia kaip gyventi. Sinonimiški klausimai būtų tokie kaip: ką tas ir anas apie mane pagalvojo; ką geriau pasirinkti - 'a' ar 'b'? Visi gauti atsakymai į šiuos klausimus - aišku, jeigu apskritai gaunate kokį atsaką - tai yra kitų žmonių nuomonės, jų požiūriai ar įsitikinimai. Galbūt todėl ir tampame tokie patys kaip ir kiti. Individualumas išnyksta. Esame priklausomi nuo to, ar elgiamės, anot aplinkinių, kurių dažnai net nepažįstame, adekvačiai. Etiketas irgi patenka tarp to, kas yra adekvatu ir kas ne. Aišku aš neteigiu, kad dabar turėtume keisti visus įpročius, kurie susigulėjo mūsų visuomenėje (jei dar ir tokia mes galime vadintis). Bet dažniau turėtume pasitikėti savimi, savo galva - juk ne balioną tokį sunkų ant pečių tampomės kiekvieną mielą dieną. Negi būsime kaip sudžiuvę lapai, kurie tinkami tik surinkti į krūvą ir galbūt būti panaudoti kaip trąšos (bet ir tai mažai kas taip daro). O gal geriau būti kažkuo stipresniu. Būti ne nereikšmingu lapu, o tvirtu medžiu. Juk jis lieka stovėti, nors ir talžomas vėjo, jo nuomonės atšiaurios, o lapai tuomet, visi kaip venas, nukrenta, nuskrenda ir tampa eiliniu rudeniniu lapu. Nereikšmingu. Trypiamu. Nemanau, kad dauguma norėtų tokio gyvenimo - sumindžioto kitų nuomonių ar principų.
Prašau - išmokyk, kaip numirti. Nes paprasčiausiai to niekas nemoko mūsų. Visi mus moko ir kala mums į galvas savo požiūrį apie tai, kaip mums reikėtų gyventi. Bet tai manęs nedomina. Darau vienokius ar kitokius pasirinkimus. Jie nėra klaidingi ar teisingi. O galų gale, kaip galime sakyti ir vertinti kitus žmones pagal save? Pagal save nieko negalime vertinti, todėl, jeigu jau esame priversti ką nors spręsti apie kitus, tai turėtume savo pasirinkimą argumentuoti remdamiesi nusistovėjusiomis vertybėmis. O kaip įvertinti mirtį? Laiku? Pasiekimais? Kokia valiuta? Manyčiau pasiekimais vertinti būtų geriausia. Arba dar vertinti galima pagal tai, ar po savo amžinojo išvykimo paliksi ką nors vertingo sielai, dvasiai kitų žmonių ugdyti. Nes jeigu nepaliksi, tai reikš, kad tu tik egzistavai. Taip, gal dėl savęs ir ne vien egzistavai, gal apsilankei Tailande, pasisėmei išminties, gal išvykai į Himalajus ir šviežiu, gaiviu oru kvėpavai. Gal tau buvo gera. Gal susiradai sielos bičiulį. Bet žiūrint plačiau - ar Tavo buvimas šioje planetoje bus atsimintas po daugelio metų? O gal paskęs tarp masės mirusių žmonių egzistencijos faktų.
Tad ir klausiu:
- Kada;
- Kaip;
- Už ką
NUMIRTI?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą