Tiesiog nori atsistoti, pažvelgti jiems tiesiai į akis. Jų aš nematau, stoviu scenos viduryje, o lempos, kabančios viršuj apšviečia mano veidą, apnuogintą sielą. Juoda. Nieko nematau, tik neaiškius viršugalvius. Įmantrios šukuosenos, senių praplikusios galvos - koks skirtumas? Jie visi vienodi. O aš stoviu prieš juos. Rankos nuleistos, širdis rodos tuoj išmuš paskutinius dūžius ir sustos. O aš noriu rėkt. Išrėkti viską. Dėl ko neatlieku savo pareigų, dėl ko nekreipiu dėmesio į kitų užgaidas, ignoruoju sistemą, esu neatsakinga. Noriu išrėkt. Rėkiu. Tyla. Bandau vėl. Niekas negirdi. Keliai linksta, rankos pradeda trūkčioti. Vėl šaukiu. Vėl aidi tyla. Kodėl?
Jie nesiklauso. Neįdomu jiems. Jiems jiems jiems. Viskas tik dėl jų. Keliamės ryte dėl jų. Ruošiamės kiekvieną dieną tai ypatingai dienai, kuomet pilnai paklusime jiems - aukštesniesiems. Jie sako -
jūs turit tai ir tai žinoti, jūs turit tai ir tai daryti, jūs turit taip ir taip mąstyti, jūs turit jūs turi jūs neturit pasirinkimo. Velniop juos! Kas mes? Pastumdėliai?
Eini link kasos. Sumoki. Gauni čekį. Štai, įsukai dar savo mažą dalį į sistemą. Kokią sistemą? A va tų, tų aukštesniųjų sukurtą, kuri skirta jiems. Bet ką aš čia jums? Koks skirtumas? Tai niekam nerūpi. Gyvenam taip ir toliau - juk visi laimingi. Linksma!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą