Tie vis ritosi, ritosi. Vis dar ritasi. Niekad nesustojo, nesustoja ir dar ilgai neturėtų sustoti. Paliečia viską, ką tik jų nugludintos ir ilgos rankos gali pasiekti. Viską. Pro tavo plaukus paliečia raukšlių išvargintą kaktą, glosto blakstienas - kiekvieną atskirai. sustoja ties smilkiniais. Lėtai jauti artėjantį nuovargį ir nerimą. Pamažu, visais nervų kanalais pradeda bėgioti senai, atrodė, kad jau pamiršti prisiminimai, pamiršti veidai ir senieji takai. Ne. Viskas dar čia. Čia pat. Bet nebandai jų pagauti. Tik žiūri ramiai lyg kino filmą ir žinai, jauti, kad jau tuoj scena, kur pamatysi užrašą The End. Bet to vis nėra, nėra. O vaizdai tik bėga, lekia, šuoliuoja. Tuštuma. Atsiduri laukuose. Žvalgaisi. Nusuki žvilgsnį į horizontą - ten pabaigos to lauko neregėti. Akimis slenki iš lėto į šoną, jau ir galvą perkreipęs stovi. Širdis, rodos, kad į kulnus nusirito. Negali. Jau visu kūnu stovi atsisukęs į pietryčių pusę. Matai didžiulį ekraną, kuriame slenka Tavo gyvenimo akimirkos. Čia, tu pirmą kartą nukrenti nuo dviračio. Čia - skiepai, bučinys. Tu veidrodyje apžiūrinėji save, matai iššokusį pilvuką, suglebusius raumenis. Kojos perkarusios, o veidas spuoguotas. Prieini arčiau savo atvaizdo - bandai 'išgydyti' savo veidą - spaudai, krapštinėji - ieškai ten bala - žino ko. Ateina akimirka, kai delnai sudrėksta, širdis tuksi vis sparčiau. Minia žmonių irgi mato ir žiūrį į tą patį ekraną. Jie kvatojasi! Jie šaiposi, kai tu paslysti ant ledo, nukrenti. Jiems juokinga. Bėgi. Nebegali nustoti. Leki, kiek tik įmanydamas į tą minią. Rėki, šauki. Išjungt! Neleidžiu! Negalima! Tai MANO gyvenimas! Nieks net neatsisuka. Riaumoji jau kone iš pykčio. Nei vienas veidas neatsisuka į tave. Gal tu nematomas, gal tavęs nieks negirdi? Gal balsą praradai? Pakeli delnus į viršų, pažvelgi į juos - jie blanksta, kas sekundę, su kiekvienu mirksniu vis labiau nublanksta. Sušunki, atšoki, lyg vaiduoklį pamatęs. Pažvelgi į kojas - jos jau vos matomos. Mintys susikuičia, galvoje visiška betvarkė. Nieko nebe supranti - nei kas dedasi, nei kur tu esi, nei dėl ko esi, nei kas tu iš viso esi. Baimė. Tik tau beliko. Priguli ant žemės. Tokios šaltos, kaip pavasario rytas. Kur esi, dėl ko esi? Kodėl vis dar esi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą