Dažnai labai susimąstau - kodėl, dėl ko, kam ir kokiu tikslu vis dar esu čia. Truputį sustoju ir pagalvoju. Pirmiausiai atlekia į galvą mintys apie mylimus žmones ir neišsipildžiusius norus.
Labiausiai mane čia laiko mama. Ne taip, kad už rankos ir panašiai. Ne. Ji man nieko nesako, gal taip ir geriau. Tačiau aš jaučiu kaip ir pareigą. Didžiulę pareigą jos nepalikti ir nenuvilti. Deja, nuviliu ją kasdien. Va šiandien nuvyliau ir ne kartą. Ryte - užmiršau, kad reikia į mokyklą. Tai iki šiol pyksta ant manęs ir bendraut nenori. Skaudu man, bet ji tiesiog neigia, kad man yra sunku ir yra įsikalusi į galvą, kad viskas man yra gerai ir nieko nėra blogai. Na ok. Ką jau čia pakeisi. Bet kad ir kaip pykčiau, liūdėčiau - negalėčiau jos palikti. Man atrodo, kad ji tokio širdies skausmo nepakeltų. O tada grandininė reakcija - kas nutiktų su mano sesėm ir broliu, jeigu mamai blogai pasidarytų. Tiesiog pernelyg jau sunki padėtis 'šeimoj', kad galėčiau išeit.
Draugai. Labai labai stipriai mane laiko. Bent jau man taip atrodo. Tikiuosi, kad taip yra. Galėčiau vardinti vardais, bet manau jie ir patys žino, kurie iš jų man brangiausi gyvenime. Labai bijočiau juos visus palikti. Palikti kažkam tuščią, keleto draugystės ir nuostabių atsiminimų, skylę išdegintą krūtinėj. Tiesiog aš esu gera ir nenoriu taip pasielgti su tais, kurie man labai daug ką davė (ir man liūdna, kad nesugebu tiek pat duot atgal).
Troškimai ir neatrasta ateitis. Ir noriu, ir bijau. Įdomu, bet kelia šiurpą. Gal būsiu kokia nors atradėja, o gal tiesiog kokia nors valstybės tarnautoja apsivilkusi pilką kostiumėlį. O gal.... Gal. Tai ir persekioja mane. Man įdomu, smalsu ir noriu, labai labai noriu sužinoti ar aš ką nors pasieksiu gyvenime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą