Giliai bedugnėj prie mėlynų nerimo akių

Važiuojam. Saulė spigina. Ta rytinė, ryški saulė. Akių nebėra kur dėt. Pakeliu ranką ir tingiai nuleidžiu žemyn skydelį nuo saulės. Nebespigina. Ten įtaisytame veidrodėlyje matau savo akis - gilias, dideles, mėlynas... kupinas nerimo, liūdesio, baimės ir pykčio. Ir kai jau pažvelgiu į savo akis - daugiau nieko nebematau. Nebegaliu ir neįstengiu nusukti žvilgsnio į šoną. Niekaip. Stebiu, vis kažką naujo bandau pastebėt. Bet nieko. Oj, pala. Pradeda kauptis ašaros. Kapsi jau kaip pupos. Viena po kitos. Užsimerkiu. Nusišluostau sudrėkusias akis ir toliau jas stebiu. Vėl tas pats. Tas pats. Šniurkščioju. Skauda viską. Širdį labiausiai. Nerimo pilna. Ašaros jau nenustoja bėgti. Pasigirsta mamos klausimas. Dėl ko verki, Aušrine? Ohoho! Jai vis dėl to parūpo, kad man kažkas yra. Kažkas, kas kelia nerimą. Bet taip ir nesužinojo ji. Nieko jai visą kelią iki mokyklos nesakiau (na, nepaisant mano trumpo jai priminimo, kad noriu dingt iš šitos mokyklos ir pereit į kitą. Tada jos didelis moralas, kad aš netikus, simuliantė ir dar visokia anokia, plius, kad ėjimas man į kitą mokyklą visai nepadės, kad nesimokysiu geriau - puikus palaikymas! Taip, čia gal ir reikėjo net ne skliaustuose rašyt visą tai, bet aš norėjau - man patinka skliaustai). Po kiekvieno ašarų pliūpsnio pasitaisydavau makiažą - užsitepdavau dar pudros. Kaukę kasdieninę kitaip tariant. Ir žinojau - niekas net nepastebės, net neįtars, kad kažkas yra blogai. Niekas. Viskas man yra gerai anot jų. Aš tik pasišypsau kai reikia, pasijuokiu, bandydama užmiršt viską. Taip. Bet nebegalėjau sutramdyti savęs šį kartą.
Išlipus pagaliau iš mašinos vos galėjau nustovėt ant kojų, bet, nepaisant to, nusigavau iki mokyklos. Ten pirma pamoka - kūno kultūra. Nuėjau persirengt, o ten jau buvo viena klasiokė. Žmogaus poreikis komunikuoti. Priėmiau komplimentą apie tai, kad mano veidas atrodo gerai, makiažas ir panašiai atrodo gražiai. Ir tada nebe išlaikiau visko. Įsitikinau, kad galiu paslėpti viską. Ne vien kokius nelygumus, bet ir emocijas, mintis - viską. Kas būtų pasakęs, kad visą kelią verkiau. Tik aš tai jaučiau. Viena. Linksma, labai. Trumpai nusakiau draugei kodėl pasipylė rūbinėj ašaros. Lyg iš lempos.  Nepamenu jau net ką tiksliai sakiau. Bet paskui greit susiėmiau save į rankas ir susikaupiau. Nusivaliau vėl veidą. Ir vėl - lyg nieko nebūtų buvę.
Su auklėtoja pašnekėjau. Ji, kaip labai supratinga moteris, tiesiog klausėsi, šypsojosi ir palinkčiojo galva. Nežinau net ką sau sakyčiau tokiu atveju. Ne, rimtai. O ką turėčiau? Dink, Aušrine! Taip, pas mus tikrai slegia visa ši aplinka, direktorė primena komunistę ir ant tavęs stumia mokytoja už akių. Tu geriau dink iš čia kuo toliau. O taip, tau ten mokykla bus arčiau. Ne. Šito negirdėjau, nes to paprasčiausiai nesakė.
Ūpo nebe pakelia net ir G&G Sindikato daina Rytoj bus daug geriau. Anksčiau - nusišypsot padėdavo, mintys pagerėdavo. Dabar - nieko. Dabar sėdžiu, rašau, bet galva tuščia.
Mažiausiai noriu rašyt apie mintis, kurios sukasi, kai einu gatve, šaligatviu. Tiesiog einu. Jeigu einu gatve, tai mąstau - pervažiuokit. Rimtai. Gal tada pamatys, kad man nėra gerai, artimiausias žmogus atkreips dėmesį. Deja, taip nenutinka. Gal tada tiesiog pačiai palįst po ratais? Ne. Nenoriu apkartinti kažkokiam nekaltam vairuotojui gyvenimo, nes jis tada turės gyvent su mintimi, kad kažkokią panelę partrenkė. Tiesiog partrenkė. Nors iš tiesų, jis būtų nė kiek nekaltas dėl tokio įvykio. Kai nebeliko ašarų, tiesiog buvau priversta nustot verkti, nes reikėjo lipt iš mašinos ir eit, tai ėjau. Ėjau per gatvę. Visi buvo geri vairuotojai ir sustojo ties perėja. Jo. Likusį kelią šiaip apie mirtį galvojau. Ne toks jau ir blogas dalykas. Tikrai. Jeigu mano liūdnas veidas ir blogos emocijos negali atkreipti mamos dėmesio, kai negali atkreipti net ir tiesiai šviesiai sakymai, kad man nėra gerai - kas gali? Drastiškos priemonės tik. Taip. Tikiuosi, kad bent kiek padėtų.