Laukimas juk toks niekšas.
O ta jo prostitutė Nežinia,
Širdį visą šaltu Nerimu plūksta.
Išsižergę, burnas atvėpę,
Kad tuoj žiūrėk ir tysta,
Gliti ir permatoma seilė.
Vis dar laukia;
Narsto akimis namus tavus,
Iš padilbių, nei mėlynos, nei rudos,
Nepasakytum apie jį tu nieko.
Atsisėda jie ant lovos -
Likimo kalvė ir tavoji ateitis.
Ji jau įgudusi pirštais brauko ten,
Kur žino, gaus aiktelėjimą, šūksnį.
Tvirčiau, o kartais ir švelniau
Nespėji susivokti, kaip greitai viskas vyksta;
Negirdėjai žodžių, nei minčių savų;
Atsako nesugebėjai duoti,
Tad visas būsimas gyvenimas Tavo,
Tad visas buvimas tavęs tavyje,
Buvo nuspręstas už Tave.
A.R.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą