O tik tie, kas nebenori vėl norėt.

Matei, kai rodyklė buvo vos ant dviejų,
Nepastebi, kaip linksta ties šešių jau...
Kuomet pavadinimai ištirpsta,
Lieka tiktais vaizdiniai...
Atmeti rankas atgal, sau už galvos,
O kaklą ta pačia kryptim nunarini.
Mąstai, kaip viskas čia yra,
Ko trūksta, o ko ne,
(gal kaip tik kažko tau jau per daug)
Kuomet šešėliai paslapčia,
Tau ištiesia tiesos apsiaustą;
Atbėga šnopuodamas prakeiktas suvokimas,
Kas šypsosi ligi ausų su paslėptu durklu skverne,
Ir kas voliojas tau po kojom griebdamas,
Darydamas skyles kišenėse tavose,
Grobdamas ir tas retas spynas
Be raktų, nes pastarieji pamesti..
Rankos, o kad nukirstos jos būtų!
Nebegali džiaugtis, mėgautis grobiu,
Nes išsvajotasis laimikis tau su garnyru
Sidabrinėje lėkštelėje patiekiamas.
Siekia, jos, o, kad taip nebūtų!
Nori, geidžia visko, ko dar nelietė, nečiupinėjo,
Sustirusiais nuo šalčio, plonais, kad net kauleliai
Šviečia, pirštais; nusisuki, bet negali atsilaikyti
Kol jauti, kad skruzdės lipa tavo kojomis ligi burnos,
O tas vidus, o tas šlykštus vidus,
Atskleidžia savo grožį nebūties kasdien.
Sako - mazochistai esat jūs, o aš tik trūkteliu pečiais:
Nei mazochistai, nei nacistai ar sadistai,
O tik tie, kas nebenori vėl norėt.

A.R.